15 MOKYMAS: Kaip tolimesnį savo gyvenimą nugyventi pilnavertiškai ?

D.H. Lorencas kartą pasakė: “Kaip būtų gerai turėti du gyvenimus: pirmą - klaidoms daryti, antrą – iš jų mokytis.” Deja, gyvenime nėra generalinių repeticijų, viskas vyksta tiesiai ant scenos. Paulius Rom 12 rašo, kad visi esame suklydę, bet kitą savo gyvenimo dalį galime nugyventi kitaip: “Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai,” – tai reiškia, dėl viso to, ką Dievas yra mums padaręs, pirmuose vienuolikoje laiško romiečiams skyriuose pasakojama, ką Dievas yra dėl mūsų padaręs, - “aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą. Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, - kas gera, tinkama ir tobula.”
Taigi, ką turėtumėme daryti, kad mūsų gyvenimas būtų kuo pilnavertiškesnis?

Pirma – nutraukite ryšius su praeitimi. Mes esame pašaukti būti kitokie. 2 eilutė: “Ir nesekite šiuo pasauliu..” Čia kalbama apie pasaulį, kuris nepripažįsta Dievo. Reiškia: “Neleiskite supančiam pasauliui jus įstumti į savo nustatytą tvarką.” Nėra lengva tam atsispirti, nes esame nuolat spiriami prisitaikyti prie mus supančio pasaulio ir būti tokie kaip visi. Nėra lengva būti kitokiu.
Girdėjau pasakojimą apie vieną jauną policininką, kuris laikė baigiamuosius egzaminus policijos akademijoje. Egzaminą sudarė keturi klausimai. Pirmieji trys jam nesukėlė jokių sunkumų ir į juos greitai atsakė. Ketvirtasis buvo toks:
Jūs patruliuojate Londono priemiestyje, kuomet gretimoje gatvėje pasigirsta sprogimas. Atėjęs į įvykio vietą pamatote, kad šaligatvyje žiojėja didžiulė skylė, o šalia guli apvirtęs autobusiukas, kurio viduje tvyro stiprus alkoholio kvapas. Keleiviai, vyras ir moteris, sužeisti. Jūs atpažįstate, kad ta moteris yra jūsų viršininko, kuris tuo metu išvykęs į komandiruotę, žmona. Pro šalį važiuojantis motociklininkas pasisiūlo padėti. Pamatę jį, jūs iš karto atpažįstate, kad šis žmogus yra ieškomas policijos už ginkluotą apiplėšimą. Staiga iš gretimo namo išbėga vyras rėkdamas, kad jo žmona laukiasi kūdikio ir, kad dėl sprogimo sukelto šoko prasidėjo gimdymas. Dar kitą žmogų sprogimo sukeltas oro gūsis įvertė į kanalą ir šaukia, kad nemoka plaukti. Toliau klausiama: atsižvelgdami į straipsnį dėl psichinę būklę destabilizuojančių aplinkybių trumpai nusakykite, kokių imsitės veiksmų? Pareigūnas trumpai susimąstė, paėmė rašiklį ir užrašė: “Aš nusivilkčiau uniformą ir įsimaišyčiau į minią.”...

Mes krikščionys taip pat dažnai esame taip gundomi: nusivilkti savo “krikščionišką” uniformą ir įsimaišyti į minią, būti tokie kaip visi.

Yra du krikščionio tipai: vabzdžio lėliukė ir chameleonas.
Iš lėliukės galiausiai atsiranda gražus drugelis. Taip turėtų būti ir su mumis. Chameleonas, išgarsėjęs savo sugebėjimu keisti spalvą, priklausomai nuo to, kokios spalvos fone jis yra: jei žalios – jis irgi žalias, jei rudos – rudas, jei geltonos – geltonas.
Mes, krikščionys, esame gundomi tuo pačiu. Aplinkoje, tokioje kaip ši, mums patogu būti krikščioniu, bet sugrįžus į pasaulį yra atvirkščiai. Krikščionis-chameleonas savo spalvą keičia prisitaikydamas prie aplinkos, kurioje jis yra. Tai sukelia įtampą mūsų gyvenime, nes vienur esame vienokie, kitur – kitokie.
Pasakojama, kad su chameleonu buvo atliktas eksperimentas. Jis buvo padėtas ant languoto paviršiaus, norint pažiūrėti kaip jam seksis prisitaikyti. Jis neištvėrė įtampos ir susprogo - tiek skirtingų spalvų jam jau buvo per daug. Mums, krikščionims, taip pat turėtų būti nelengva, jei bandome būti vienokie vienur, kitokie kitur.
Taigi mūsų pašaukimas nėra prisitaikyti prie aplinkos, kurioje esame, bet išsiskirti. Tai nereiškia, kad mums lemta būti keistuoliais. Tikrai nesame pašaukti nei vilkėti keistais drabužiais, nei kalbėti kokia nors ypatinga sukrikščioninta kalba. Esame pašaukti būti normaliais. Būti krikščioniu, tai būti kaip Jėzus. Jėzus buvo pats žmogiškiausias iš kada nors gyvenusių žmonių, pats normaliausias. Esame pašaukti tapti darnia asmenybe. Kuo labiau panašėsime į Jėzų, tuo būsime žmogiškesni.
Vienas teologas, Hansas Kulvenas, kartą susilaukė klausimo: “Kodėl esate krikščionis?” Jis atsakė: “Kad būčiau pilnai žmogiškas.” O mūsų įkūrėja, Marija Eugenija, kalbėdama apie savo atrastą tikėjimą bei pašaukimą, sakė: “Yra tikra beprotybė nebūti tuo, kas esame, tiek pilnai, kiek įmanoma”.
Skaičiau apie eksperimentą, kurį grupė gydytojų atliko su jaunuoliais, kad ištirtų, kokį poveikį jauniems žmonėms turi grupės įtaka. Į vieną patalpą buvo sukviesta 10 paauglių. Jiems buvo pasakyta, kad bus tikrinamas jų regėjimas, o iš tiesų buvo tiriama grupės daroma įtaka. Jiems buvo rodomos trys linijos ir jie turėjo nustatyti, kuri linija yra ilgiausia. Tik vienas iš paauglių nežinojo, kad visiems kitiems buvo pasakyta rinktis antrą liniją. Buvo pasakyta: “Pakelkite rankas, kai rodysime ilgiausią liniją.” Jiems parodžius antrą liniją, pakilo devynios rankos. Dešimtasis paauglys, su kuriuo buvo atliekamas tyrimas, nepatikliai apsidairė: buvo akivaizdu, kad ilgiausia buvo ne linija A, bet B, o visi manė priešingai. Vėliau jis pasakojo: “Matyt aš buvau neatidus, kai buvo duodamos nuorodos. Matau, kad kažką praleidau. Geriau darysiu kaip kiti, nes kitaip visi iš manęs juoksis.” Taigi jis pakėlė ranką su visa grupe. Tyrimo vadovai paaiškino dar kartą: “Nustatykite, kuri linija yra pati ilgiausia.” Vėl visi pakėlė rankas. Vaikinukas dar labiau sutriko, bet vis vien pakėlė ranką su visa grupe. Kartojant užduotį jis vėl ir vėl kėlė ranką su visa grupe, nors puikiai žinojo, kad tai neteisingas pasirinkimas. 75% jaunuolių, su kuriais buvo atliktas tas pats tyrimas elgėsi taip pat - trumpesnę liniją pripažino ilgesne už ilgąją. Jiems neužteko drąsos pasakyti, kad grupė klysta. Ištarti: “Nesuprantu, kodėl taip yra, bet jūs visi kažko nesuprantate.”
D. K. Čestonas yra pasakęs: “Tai, kas teisinga, lieka teisinga, net jei niekas taip nedaro. O tai, kas neteisinga, yra neteisinga, net jei visi tai daro.”
Taigi esame pašaukti būti kitokiais. Leiskite pateikti tris pavyzdžius, kokiose srityse esame pašaukti būti kitokiais.
Pirma – apkalbos. Kaip yra lengva, kam nors išėjus iš kambario, aptarti tą žmogų ir dažniausia tai, kas sakoma, nėra labai teigiama. Svarbu, kad mes būtume kitokie, kad žiūrėtume iš geros pusės ir verčiau kažką teigiamo pasakytume apie žmogų. Galbūt nebus lengva rasti, ką pasakyti, bet bent jau galite užsiminti: “O aš esu girdėjęs, kad jis labai malonus su savo kate.” Taip pat yra su mūsų noru pasiskųsti, koks blogas gyvenimas, paburbėti. Gyvenime visuomet atsiras, dėl ko galima pasiskųsti. Bet esame kviečiami būti kitokie: žvelgti į gyvenimą pilnu dėkingumo ir džiaugsmo žvilgsniu. Taip pat seksualinės etikos srityje. Esame pašaukti liudyti, kiek daug palaimos teikia Dievo nustatytų normų laikymasis. Dievas mus myli ir todėl Jis sukūrė vedybinį gyvenimą. Jis taip pat išrado lytinius santykius. Tai Jo sumanymas. Nemanykite, kad Jis žiūri iš dangaus ir galvoja: “Dieve brangus, ir kas tau šovė į galvą.”
C.S. Liuiso žodžiais tariant: “Malonumas yra Dievo, ne velnio, išradimas.” Biblijos požiūris į mūsų lytiškumą yra teigiamas. Visa Giesmių giesmės knyga yra kupina nuostabos, pasigėrėjimo ir pasitenkinimo, kuris iš to kyla. Tačiau viso to sumanytojas ir kūrėjas taip pat mums duoda savo patarimus. Jis nurodo kaip geriausiai galime pasinaudoti šia dovana.
Biblijoje kalbama apie įsipareigojimą sutuoktiniui visam gyvenimui. Kalbėdamas Jėzus remiasi sukūrimo pasakojimu: “Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos ir abu taps vienu kūnu.” Taigi, kalbama apie palikimą, viešą įsipareigojimą ir tapimą vienu kūnu. Čia vartojamas hebrajiškas žodis “susiklijuoti” – ne vien fizine, biologine prasme, bet taipogi emocine, psichologine, dvasine ir socialine prasmėmis.
Krikščioniškame kontekste tas kūnų susijungimas yra nuostabus, jaudinantis įvykis ir krikščioniškas požiūris į vedybinius santykius yra labai teigiamas.

Pagal tobulą Dievo planą, vaikai turėtų augti terpėje, kurioje vyrauja meilė, įsipareigojimas vienas kitam ir saugumas. Tuo pačiu išradėjas ir kūrėjas įspėja mus, kas gali atsitikti, jei nebus paisoma Jo patarimų. Suirus kūnų vienybės ryšiui, lieka žaizdos. Aš kartais pateikiu pavyzdį apie du plastilino gabaliukus: vienas iš jų moteris kitas – vyras. Juos gerai vienas su kitu sulipdę pamatytumėme, tai, kas puikiai atspindėtų tą kūnų vienovę, kurią išgyvena sutuoktiniai. Atplėšę plastilino gabalėlius vienas nuo kito pamatysime, kad ant kiekvieno iš jų liko kito gabaliuko dalelių: abu žmonės lieka su nuoskaudomis. Išsiskyrimas palieka savo randus.
Matome, kad taip vyksta, kai nepaisoma Dievo nustatytų normų. Pasekmės: iširusi santuoka, sudaužytos širdys, įskaudinti vaikai, lytiniu keliu plintančios ligos, sujaukti gyvenimai. Iš kitos pusės matome, kiek palaimos teikia krikščioniška santuoka, kaip Dievas ir buvo numatęs. Kyla klausimas, ar verta sumenkinti tai, kas turėtų būti taip gražu, dėl kažkokio trumpalaikio tikslo? Niekada dar nesu sutikęs žmogaus, kuris būtų pasakęs: “Net negaliu jums apsakyti, kaip gailiuosi, kad laukiau iki vestuvių.” Bet teko sutikti nemažai žmonių, kurie kalbėjo priešingai.

Geroji Naujiena yra ta, kad niekada nėra per vėlu: Dievas mus myli. Per Jėzų ir tai, ką Jis padarė ant kryžiaus, Jis suteikia mums atleidimą už visas praeities klaidas. Mums viskas gali būti atleista, galime būti visiškai nuvalyti. Jis gali išgydyti praeities randus. Jis gali atkurti gyvenimus, kurie buvo beviltiškai išdraskyti.
Paulius nori pasakyti, kad nesistengtume atitikti šio pasaulio nustatytų normų, kad neleistume savęs įstumti į jo nustatytą tvarką. Verčiau būkime pasaulio šviesa ir druska, įtakokime jį.

Taigi pirmas dalykas – nutraukime ryšius su praeitimi.
Antra – pradėkime iš naujo. Paulius sako: “Pasikeiskite.” Išgirdę, kad reikia radikalaus pasikeitimo, žmonės išsigąsta: “Kaip baisu! Ir kuo man tai baigsis? Man visai patinka mano gyvenimas, kažin ar norėčiau, kad jis iš esmės pasikeistų.” Net jei matome, kad tai bus kažkas gražaus ir viliojančio, vis vien laikomės to, prie ko esame pripratę, kur jaučiamės saugūs. Palyginkime tai su lėliuke, kuri virsta gražiu drugeliu – kaip nedrąsu keistis.
Yra toks pasakojimas apie du vikšrelius. Jiems besišnekučiuojant ant lapo, pro šalį praskrenda gražus drugelis. Vienas vikšrelis atsigręžia į savo pašnekovą ir taria: “Jau aš gyvenime su tokiom vėduoklėm neskraidyčiau.”
Tokia yra pasikeitimo baimė. Bet Dievas mūsų teprašo, kad paliktume tai, kas mums nepadeda, o palikti savo gyvenimo šiukšles!
Man teko laidoti vieną žmogų, – tai buvo neeilinės laidotuvės. Buvo laidojama moteris, kuri iki mirties gyveno gatvėje. Ji buvo viena iš tų, kurie vaikščioja su tokiais vežimėliais, prikrautais plastmasinių maišelių, senų laikraščių ir daugybe kitų daiktų, kuriuos randa gatvėje. Ji buvo žinoma, kaip “moteris su maišeliais”. Kai kurie tų žmonių būna visai mandagūs, bet ši moteris buvo gana agresyvi: ji prašinėdavo pinigų ir, jei žmogus neduodavo, piktai apšaukdavo. Taigi, ji didelio populiarumo nesusilaukė. Jai mirus nevertėjo tikėtis, kad į laidotuves suplūs minia žmonių. Sendis Mileris, mūsų vikaras, paprašė manęs ją palaidoti. Jis man paaiškino, kad iš tiesų tai buvo labai turtinga moteris. Prieš kelis metus ji paveldėjo porą milijonų svarų. Ji turėjo butą prestižiniame kvartale, daug brangių paveikslų, žodžiu, buvo labai turtinga. Todėl Sendis mane įspėjo, kad į jos laidotuves susirinks tikrai nemažai žmonių ir pridūrė: “Kur palikimas, ten ir giminės.”
Iš tiesų, į laidotuves atvyko tolimi giminaičiai iš Australijos, buvo teisininkų, advokatų, ir daug kitokių žmonių. Vieno aš nesupratau: kodėl jinai ir toliau gyveno gatvėje? Galiausiai ryžausi pasiteirauti kieno nors iš ten esančių. Jie man atsakė: “Ji nenorėjo palikti savo ankstesniojo gyvenimo, nes buvo prie jo pripratusi.” Ji niekuomet nepasinaudojo savo palikimu, nes nenorėjo keisti savo gyvenimo būdo.

Gaila, kad tiek žmonių šiandien nenori keisti savo gyvenimo būdo, kad galėtų džiaugtis tuo paveldu, kurį mes turime Kristuje. Mes tikrai paveldėjome daug. Kristuje yra toks lobis, kuriuo galėtume džiaugtis. Bet, kad galėtume tuo džiaugtis, turime atsisakyti šiukšlių.
Paulius mums atskleidžia, kokie yra tie lobiai. Atsiverskime Rom 12, 9-21:
Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą.
Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais. Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kad gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: mano kerštas, aš atmokėsiu, - sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.
Pirmiausia svarbu nuoširdi meilė. Vartojamas graikiškas žodis “anhupakritos”, kuris reiškia “be veidmainystės”. Tiesiogine prasme tai reiškia nusiimti kaukę; liautis apsimetinėti. Visi susiduriame su pagunda užsidėti kaukę, nes tai – apsauga. Galvojame: “Man nepatinka tai, kas yra manyje, ir nenoriu, kad kiti sužinotų, koks aš esu. Galbūt jei būsiu toks (rodo) kitiems labiau patiksiu.” Bet tai nebūsiu aš. Susitinka tik kaukės, o tarp žmonių nevyksta joks bendravimas. Paulius ragina, kad meilė būtų nuoširdi, be kaukių. Būkite patys savimi. Pajutę, kad Dievas mus priima tokius, kokie esame, galime ir patys save priimti tokius, kokie esame. Kai tai įvyksta, atsiveria nauja gelmė, nauja santykių kokybė.
Galbūt jau esate girdėję palyginimą apie santuoką. Sakoma, kad vyras, žmona ir Dievas yra tarsi vieno trikampio taškai (rodo): kuo labiau vyras ir žmona artėja prie Dievo, tuo labiau jie artėja vienas prie kito. Tai galioja visiems santykiams, visoms draugystėms: kuo būsime arčiau Dievo, tuo būsime arčiau ir vieni kitų.

Uolumas dėl Viešpaties.
11 eilutė: “Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios...” Tai yra prieštara cinizmui ir skepticizmui, kurie palaužia mūsų jėgas. Galbūt kai kas iš jūsų šio savaitgalio metu stipriai išgyvenote Dievo veikimą. Vakar vakare matėme kaip galingai Dievas veikia. Tai yra pirmoji patirtis. Ir tai yra puiku! Svarbiausia, - kaip gyventi toliau? Gyvenimo bėgyje būna pakilimų ir nuosmukių – viskas priklauso nuo aplinkybių. Galbūt kai kurie iš jūsų pasibaigus šiam savaitgaliui būsite visiškai išsekę, be to, nereikia pamiršti, kad vyksta dar ir dvasinė kova, kad jūsų bloga savijauta pirmadienį nebus šiaip sau. Tai panašu į vedybinius santykius.
Yra labai gerai, jei jūsų medaus mėnuo buvo nuostabus, bet yra žymiai svarbiau, kad jūsų santuoka būtų tvirta. Puiku, jei savo krikščioniško gyvenimo pradžioje patyrėte nuostabių dalykų, bet svarbiausia, koks jūs būsite po dešimties metų. Kaip ir santuokoje mūsų meilė ir uolumas turėtų augti metams bėgant.

Harmoningi santykiai.
Pažiūrėkime, kokie žodžiai vartojami šioje ištraukoje: meilė, džiaugsmas, kantrybė, ištikimybė, dosnumas, svetingumas, sutarimas, kuklumas, taika, “Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.” Šiuos lobius atrandame išlipę iš šiukšlyno.
Taigi Paulius sako: “Nutraukite ryšius su praeitimi ir pradėkite iš naujo.” Kaip tai padaryti? Paulius atsako: “..aukokite savo kūnus.” Tai valios apsisprendimas. Aukoti savo kūnus - tai aukoti visą save, visa, ką turime.
Pirma, aukoti savo laiką. Laikas yra mūsų didžiausia nuosavybė, su kuria mums labai sunku skirtis. Tai nereiškia, kad visą laiką turime skirti maldai ir Biblijos studijoms, bet turime iš naujo nuspręsti, kam skirsime pirmenybę.
Pastebėjau vieną ryškų pasikeitimą tų žmonių gyvenimuose, kurie viską atidavė Kristui: žmonės jiems tampa svarbesni nei daiktai. Taip ir turėtų būti. Yra nenormalu, kai svarbesnė tampa nuosavybė.
Buvo toks skelbimukas viename žurnale. Pažinčių skyrelyje vienas vyras norėjo susipažinti su moterimi, kuri vėliau galėtų tapti jo žmona. Štai koks skelbimas: “Fermeris ieško ponios su traktoriumi, kuri sutiktų būti jo gyvenimo drauge, o ateityje - žmona. Prašyčiau atsiųsti nuotrauką (traktoriaus).”

Žmonės mums tampa svarbesni nei daiktai. Mūsų santykis su Dievu tampa svarbiausia pirmenybe mūsų gyvenime. Todėl raginčiau jus skirti laiko susitikimui su kitais krikščionimis. Prieš porą metų atsivertė jauna moteris. Ji ėmė lankyti namų Biblijos grupelę, panašius į mūsų susitikimus. Jie susitikdavo kiekvieną antradienio vakarą. Kartą jai paskambino žmogus ir paklausė: “Ar nenorėtum ateiti į žymaus dailininko parodos atidarymą? Ją iškilmingai atidarys pati karalienė.” Paskambinęs žmogus buvo muziejaus direktorius, todėl pasiūlė ją asmeniškai supažindinti su karaliene. Ta jauna moteris susimąstė: “Kaip norėčiau susitikti su karaliene, kaip norėčiau nueiti į tą parodą.” Tačiau paaiškėjo, parodos atidarymas vyks antradienį, kai ji turėtų eiti į Biblijos studijų grupelę. Ji atsakė: “Aš labai apgailestauju, bet negaliu. Esu įsipareigojusi.” Atėjusi į grupelę, ji negalėjo atsispirti pagundai papasakoti apie tai, ką jai teko paaukoti, kad būtų su jais. Jie jai atsakė: “Tu nesusipažinai su Anglijos karaliene, bet šį vakarą tavęs laukia susitikimas su Karalių Karaliumi.” Galvą dedu, kad ši istorija yra tikra, nes vedžiau tą moterį. Man labai svarbus jos pasirinkimas.

Aukojame Dievui ne tik savo laiką, bet ir savo ambicijas. Ar krikščioniui dera su užsispyrimu ko nors siekti? Atsakymas: “Taip!” Jėzus mums net įsako taip daryti. Jis sako: “Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jos teisybės, - visa kita bus jums pridėta.” Bet išsiaiškinkite patys sau, ko siekiate.
Yra didelis skirtumas tarp mūsų didžiausio troškimo ir antraeilių norų. Kaip liūdna matyti žmones, kurių didžiausias troškimas orientuotas į juos pačius. Kiek daug žmonių didžiausias gyvenimo troškimas yra būti turtingais: ar gali būti dar labiau apgailėtinas troškimas? Geisti vis daugiau ir daugiau pinigų. Įsivaizduokite, jei jie turi 10 milijonų, jiems negana. Principas labai aiškus: turi 10 milijonų, nori vienuolikos, turi vienuolika, nori dar daugiau. Vis daugiau ir daugiau. Kokia prasmė? Ką veiksi su tiek pinigų? O kas bus po tavo mirties? Kas bus, kai stosi prieš Dievą ir Jis tavęs paklaus:
- Kaip nugyvenai savo gyvenimą?
- Užsikaliau krūvą pinigų!
- O, puiku, ir kiek tu jų užsikalei?
- 100mln litų.
- Oho! Kiek daug! Mes danguje niekada nesame tiek turėję. Dabar visi galėsime žaisti monopolį.

Kiti turi dar kitokius apgailėtinus įgeidžius. Yra žmonių, kurie nori tapti pasaulinės korporacijos vadovu, Vilniaus banko vyriausiuoju valdytoju, ministru pirmininku ar kuo kitu.
Galima turėti labai didelių antraeilių norų ir tai labai gerai. Gerai yra norėti pakeisti kompaniją, norėti, kad Dievo karalystės teisingumas tarptų mūsų šalyje, įsigaliotų valdžios organuose ar organizacijose. Tai yra puikūs, kilnūs norai, bet tol, kol jie lieka antraeiliais norais. Tačiau, jei tai tampa pagrindiniu jūsų gyvenimo troškimu – tai yra apgailėtina! Nesijuokite, - tikrai... Tiek daug žmonių pašvenčia tam visą savo gyvenimą.

Taip pat ir su daiktais. Nėra nieko blogo norėti užsidirbti pinigų. Naujajame Testamente nėra draudimo turėti privačią nuosavybę, kažką įsigyti, susitaupyti ir kurti savo gerbūvį. Neteisinga, kai pradedame kaupti daiktus savanaudiškiems tikslams, - nesveikas noras kaupti. Jei sudedame savo viltį į turtus, atsiduriame nuolatiniame nesaugume, kuris atitolina mus nuo Dievo. Materializmo pančius sutraukyti gali tik dosnumas, nesavanaudiškas dalinimasis su kitais.

Taip pat paaukojame savo ausis Dievui. Ar mes klausysime apkalbų, kurios mus gniuždo, ar klausysime dalykų, kurie padrąsina mus tikėjime. Ar klausysime to, ką Dievas mums kalba Biblijoje?
Kam naudojame savo akis? Ar žiūrėti į žmones pilnu pavydo, geismo žvilgsniu, ar žiūrėti į žmones Jėzaus Kristaus žvilgsniu? Kaip galėčiau šiandien perduoti tam asmeniui Dievo palaiminimą?
Kam naudojame savo burną? Jokūbas sako, kad mūsų burna yra galingas ginklas: savo žodžiais galime sugniuždyti žmogų arba, kaip tik, padrąsinti, suteikti jam vilties.
Kam naudojame savo rankas? Ar tam, kad imtumėme, ar tam, kad tarnautumėme?
Ar savo lytiškumą naudojame savo asmeniniam pasitenkinimui, ar dovanojame jį sutuoktiniui, kurį mums numatė Dievas.
Negalima kažką išsirinkti, kažką atmesti. Paulius sako: “Aukokite savo kūnus.” Neįtikėtinas paradoksas: jei gyvename patys dėl savęs, tai galiausiai tampame vergais, bet kai pradedame tarnauti Kristui, tampame laisvi. Šv. Augustinas yra kartą pasakęs, kad jo tarnystė yra laisvės viršūnė.
Taigi mes aukojame savo kūnus kaip gyvą atnašą. Žinoma, tai kainuos. Tai gali pareikalauti išsižadėti kai kurių dalykų, kuriuos žinome esant blogus, tai gali pareikalauti, kad atsilygintumėme už padarytus nuostolius ar nuoskaudas kitiems žmonėms. Gali tekti būti Jo vėliavnešiu pasaulyje, kuris atmeta tai, kuo mes tikime. Dėkokime už tai, kad gyvename pasaulio dalyje, kurioje mums negresia tikras persekiojimas, bet tai teko išgyventi ankstyvajai bažnyčiai ir daug kur pasaulyje tai dar vyksta.
Tuo pačiu turime likti realistais. Gal po šio savaitgalio grįšite į savo aplinką ir visiems paskelbsite: “Aš tapau krikščioniu/aš tapau šventa.” Nesakau, kad taip reikia daryti, bet jeigu taip pasakysite, galbūt kai kurie žmonės sušuks: “Puiku!” Bet labai nustebčiau, jei visi, kuriems tai pasakytumėte, iš susižavėjimo sušuktų: “Kaip nuostabu!” Galite sulaukti tam tikro pasipriešinimo, bet tai vieni niekai palyginus su tuo, ką Jėzus padarė dėl mūsų, palyginus su tuo, kas mums suteikta…
Mano vienam draugui nutiko taip: kai jis pranešė savo tėvams, kad įtikėjo, jie atėmė iš jo paveldėjimo teisę. Dar kiti draugai nusprendė parduoti savo namą, nes metų metais buvo nemokėję mokesčių ir kaip krikščionys norėjo tai atitaisyti. Dar kiti žmonės turėjo pakeisti savo gyvenimo būdą: gyveno nesusituokę, tačiau nusprendė taip nebegyventi. Tai turėjo savo kainą.

Kodėl turėtume tai daryti?
Ir vėl į šį klausimą mums atsako Paulius, – dėl to, ką Dievas numatė mūsų labui. 2 eilutė: “Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula.” Velnias nuolatos stengiasi iškreipti Dievo įvaizdį. Vienas Šėtono vardų yra “Melagis”. Jis nori įtikinti, kad Dievas nori atimti iš mūsų gyvenimo bet kokį malonumą, kad Jis mums nenori paties geriausio. Bet juk Dievas jus myli ir nenori nieko kito, išskyrus tai, kas geriausia jūsų gyvenimui.
Dievo valia yra gera, - pati geriausia. Tinkama, - atitinkanti visus mūsų ilgalaikius poreikius. Ir ji yra tobula, - jai nieko netrūksta... Mes geriau už Dievą nieko nepadarysime.
Galbūt kai kurie pasakėte: “Noriu pats tvarkyti savo gyvenimą.” Ir iš jo liko tik mažytis lopinėlis. Dievas jus kviečia: “Šį sykį darykime tai kartu ir tu suprasi, kas yra mano gera, tinkama ir tobula valia.”
Taigi, pirmiausia tai darome dėl to, ką Dievas numatė mūsų labui ir, antra, dėl to, ką Jis pats yra padaręs dėl mūsų. Štai kodėl Paulius sako: “Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai..” Tie maži dalykai, kuriuos mes aukojame Dievui yra vieni niekai palyginus su tuo, ką Jis padarė dėl mūsų.
Buvo toks turtingas anglas baronas vardu Fitsas Džeraldas. Jo sūnus paliko namus ir žuvo toli nuo jų. Tėvas niekuomet nesusitaikė su šia netektimi. Jo turtai vis augo, ir, kad save paguostų, jis ėmė pirkti tapybos šedevrus. Iki savo mirties jis surinko įspūdingą dailės kolekciją. Savo testamente jis parašė, kad nori, jog visi šie paveikslai būtų išparduoti. Aukciono dieną susirinko didžiulė minia. Atėjo atstovai iš muziejų ir įvairūs kolekcionieriai, dalyvavo testamento reikalų tvarkytojas. Pirmas paveikslas, kuris turėjo būti parduotas vadinosi “Mano mylimasis sūnus”, - nežinomo autoriaus, prastos meninės kokybės. Jį žmogus įsigijo dar prieš savo didžiają aistrą. Tai buvo tokios mažos vertės darbas, kad tik vienas žmogus pasiūlė savo kainą. Tai buvo jų tarnas, kuris labai mylėjo šeimininko sūnų. Jis jį nupirko už labai nedidelę sumą vien dėl prisiminimų, kuriuos jam kėlė. Juristas perskaitė kitą testamento punktą: “Kas nupirks paveikslą ‘Mano mylimasis sūnus’ tam atiteks viskas. Aukcionas baigtas.”
Rom 8, 32 šv. Paulius rašo: “Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaip gi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!” Kas nupirks paveikslą “Mano sūnus”, tam atiteks viskas.

Melskimės:
Paulius rašo: “Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas yra gera, tinkama ir tobula.”
Norėčiau kiekvienam iš jūsų šiandien suteikti galimybę padaryti būtent tai. Melskitės savo širdyje. Aš sakysiu žodžius pagal šią ištrauką, jūs galite man pritarti savo širdyje:
Tėve, šiandien norėčiau nutraukti visus ryšius su praeitimi ir nebemėgdžioti šio pasaulio. Jeigu žinote, kur jūs klydote savo gyvenime, apsispręskite nuo dabar to atsižadėti... Ačiū Tau, Viešpatie, kad atsiuntei Jėzų... numirti už mane, kad man būtų atleista, ir kad galėčiau pradėti iš naujo. Šiandien atnešu Tau visa, ką turiu, kaip gyvą atnašą. Atiduodu Tau savo laiką, savo troškimus, savo pinigus, savo kūną: ausis, akis, savo lytiškumą, kojas, rankas ir visa, ką turiu, pavedu Tau ir prašau, kad dabar pripildytum mane savo šv. Dvasia, kuri įgalintų mane gyventi tokį gyvenimą, kurio širdies gilumoje visuomet troškau... Per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.